Tapk Ekologija.lt bendruomenės nariu - Prisijunk su Facebook   arba Registruokis

Kodėl aš išėjau gyventi į gamtą ir kaip sekasi (G.)

http://toltikkontaktai.blogas.lt/

Autorius:
Data: 2014.09.27 10:00

Reitingas:
865/0
Redaguoti Trinti

Jau vaikystėje mane vadino „sena galva“, nes mėgau mokytis ir norėjau viską suprasti. Man viskas buvo įdomu. Gana greit suvokiau, kad skaudindamas kitus laimingas netapsi, todėl pradėjau sukti galvą, kaip „išgelbėti pasaulį“ J, o tiksliau, bandžiau rasti būdą, kaip darniai ir taikiai gyventi.

Pradėjau daugiau bendrauti su močiute, skaityti daug knygų, medituoti ir savanoriauti visuose geruose projektuose, kokius tik rasdavau: vaikų stovyklose, kuriant alternatyvią mokyklą, vaikų namuose… Daugiausia su vaikais, nes… jie dar buvo gyvi. Nors sistema juos visaip laužė, spaudė, bandė performuoti, juose dar buvo gyvas tikrumas, tikėjimas. Jų akys dar žibėjo. Jie dar buvo atviri pasauliui, gebėjo jį regėti tokį, koks jis yra… O dar ir dėl to, kad jaučiau juose daug baimės, skausmo ir tiesiog visa siela troškau jiems kaip nors padėti.

Kas kart susidurdama su kokia nors problema aš nebandžiau jos spręsti iki tol, kol nesuvokdavau jos priežasties. Taisyti pasekmes man atrodė bergždžias darbas. Aš norėjau šalinti priežastis. Pagrindinis klausimas tapo – KODĖL? Ir kuo giliau kapsčiau, tuo labiau ėmiau suvokti, kad didžioji dalis problemų kyla todėl, kad žmonės nutolsta nuo savo prigimties, nuo savo esmės ir, tam tikra prasme, nuo gamtos.

Dabartinis žmogus gyvena dirbtiniame pasaulyje, o iškreiptame pasaulyje sunku susidaryti teisingą vaizdą. Jei bazinės žinios apie pasaulį neteisingos, tai jomis vadovaujantis neįmanoma rasti teisingo atsakymo į klausimus. O panašu, kad taip dabar ir yra. Dabartinis mokslas yra labai ribotas, o pretenduoja į tiesą. Todėl viena hipotezė keičia kitą, o tiesa lieka „kažkur anapus“.

Aš norėjau patirti tiesą savimi, todėl persikėliau į gamtą. GAMTA ATSTATO VISKĄ Į SAVO VIETAS.


GYVENIMAS GAMTOJE

Kuklus daugiau mažiau žaliavalgiškas gyvenimas gamtoje, turint pakankamai laiko stebėti save, savo kūną išties išspendė daugybę problemų ir atsakė į daug klausimų. Padėjo geriau pažinti ne tik kūną ir jo procesus, bet ir psichologiją.

Gyvenimas gamtoje yra visai kitokio skonio gyvenimas, kurio niekaip neišeitų nupasakoti, apibūdinti. Tam, kaip pasakytų V.Serkino šamanas, reikia praktikų.

Geras jausmas per savo patirtis pažinti pasaulį, kurti drauge su Dievu-gamta, turėti laiko viskam tiek kiek norisi, daryti tai ką norisi, taip kaip norisi, tada kada norisi… Jausti Visatos pulsavimą… Na gal ne visai viskas taip, bet panašiai.


KITA PUSĖ

Bet yra ir kita pusė. Apsigyvenus gamtoje, pajutus draugystę su augalais ir gyvūnais, su žeme, nejučiomis imi atstovauti jų interesams ir tampa sunku suvokti, kaip galima visa tai niokoti. Kaip galima gyvus medžius, augalus, žvėris iškeisti į dirbtinius, negyvus daiktus. Kaip galima medžioti? Nušauti taikų, niekuo neprasikaltusį gyvūną, ar nupjauti medį, kuris valo tau orą… Žodžiu, tampama „visuomenės priešu“.

Žmonės dabar gyvena tam, kad pirktų ir daug kas nesuvokia, kaip galima nepirkti. Kaip galima nešioti nudėvėtus drabužius, šimtą kartų taisyti senus daiktus ir baldus, atliekas panaudoti statyboms. Juk tai neestetiška, negražu, nemadinga.

Apgailėtina, kaip žmonės niokoja gamtą tam, kad turėtų naujus baldus, rūbus, daiktus… Ir kiek šiukšlių padaro, kai atsikrato senų… Bet mūsų civilizuotas pasaulis ir stovi ant vartojimo, t.y. naikinimo pamato. Nustojus vartoti nukristų gamyba, BVP, žmonės netektų darbo ir civilizacija žlugtų. Todėl nevartoti dabar pavojinga sistemai. Nesvarbu, kad baldų, daiktų, drabužių jau dabar prigaminta šimtui metų į priekį…

Bet aš perku drabužius padėvėtų drabužių parduotuvėse. Nešioju juos iki kol sudyla ir tuo didžiuojuosi. Tiesa sakant, nauji drabužiai man net nepatinka. Ankščiau nesupratau, kodėl taip yra, dabar manau todėl, kad dabartinės medžiagos (medvilnė) jas auginant yra užteršiamos chemija ir naujuose drabužiuose jos daugiau, nei jau skalbtuose ir dėvėtuose.

Ir apskritai stengiuosi neperkti naujo daikto, kol įmanoma pataisyti seną. Prieš bet ką išmesdama apgalvoju, ar tikrai jo nebeįmanoma pakartotinai panaudoti. Kartais toks gyvenimo būdas primena „bomžų“ gyvenimą, bet „bomžai“ šimtu procentų ekologiškesni nei bet kuris gerai uždirbantis pilietis.

Žodžiu, nustojus vartoti, nebereikia dirbti, nes nebereikia pinigų, o kai nebedirbi – tampi visuomenės marginalija. Žmonėms darbas tapo taip savaime suprantamu dalyku, kad jiems sunku suvokti, ką veikia žmonės, kurie nedirba. Na, paprastai bedarbiai kaime geria, rūko arba, jei jauni, ką nors kito vartoja, o jei ne – serga depresija. Todėl vienas dažniausiai užduodamų klausimų man ir Tadui yra: ką jūs veikiate?


KĄ MES VEIKIAME

Šio klausimo atsiradimas suprantamas. Nuo vaikystės mes einam į darželį, paskui į mokyklą, tada į universitetą, po to į darbą… Visas mūsų laikas yra suplanuotas ir sustruktūruotas. Penkias dienas dirbam, dvi ilsimės. Mėgstam penktadienį, nekenčiam pirmadienio… O čia – viskas išnyksta. Nėra nei pirmadienio, nei penktadienio… Visas laikas tavo. Ką veikti??? Žiūrėti televizorių? O jei televizoriaus nėra?

Pripažinsiu, kad tai rimta. Žmogus išties turi būti psichologiškai stiprus, kad, riebiai kalbant, po dvidešimt penkių metų kalėjimo sugebėtų susitvarkyti su laisve, kurią gavo. Pavyzdžiui, nesusirgtų depresija. Nors dar prieš šimtą metų žmonės gyveno natūriniuose ūkiuose, ir retas kuris užsiėmė kokiu nors amatu. Žinoma, buvo kiti laikai, ir niekas nepardavinėjo baltinių, batų ir paltų po litą…

Pripažinsiu, kad net man kartais dėl veiklos kyla sunkumų. Pirmus du metus buvo lengva. Pirmus metus „nebuvo kas valgyt“ :) . Tadas beveik neužsiaugindavo daržovių, todėl daug tyrinėjom laukinius maisto šaltinius, valgėm žoles, lapus ir daug daug sužinojom apie gamtą. Antrais metais šio to užsiauginome. Graužėme viską ir džiaugėmės, kad pirmą kartą jaučiamės kaip laisvieji žmonės, nes valgome savo užaugintą maistą ir nuo nieko nepriklausom. O šiemet užsiauginom daug, visko turim ir žinom kaip auginti, kad užaugtų. Todėl ši sritis tampa mažiau įdomi… Norisi kažko kito. Pagal Maslow poreikių piramidę toliau turbūt sektų dauginimasis :) juokauju. O jei rimtai, tai išties norisi daugiau bendravimo, žmonių, savirealizacijos. Čia man taip.

Jau senokai pastebėjau, kad man tam kad diena būtų prasminga joje turi būti keturi komponentai. Pirma turiu kažką nuveikti fiziškai, praktiškai. Padaryti kažkokį darbą. Antra – turiu skirti laiko savo dvasiai, pvz. pamedituoti. Trečia – turiu išmokti ko nors naujo ar bent paskaityti knygą. Ketvirta - turiu turėti laiko sau poilsiui, pabūti gamtoje, pašokti, padainuoti. Tikrai ne visada išeina ir per daug nesistengiu laikytis šių taisyklių. Kartais vieno punkto būna daugiau, kito mažiau. Bet jei pavyksta surasti balansą tarp visų keturių – diena būna praleista puikiai. Anksčiau, kai buvau viena, mėgau medituoti dienų dienas. Dabar daugiau laiko skiriu darbams. Dar su Tadu įpratau kartkartėmis žiūrėti filmus. Anksčiau to nedarydavau. Kartais sėdžiu prie interneto. Labai mėgstu rankdarbius, nors nesu kruopšti ir retai pavyksta padaryti ką nors kokybiško. Rytais darau mankštą ir medituoju. Nemažai laiko užtrunka maisto gamyba, nes mėgstu labai šviežią maistą, todėl prieš kiekvieną gaminimą einu produktų į daržą. O tai užtrunka. Dar užtrunka viską išplauti ir sutvarkyti, nes neturim nei vandentiekio nei kanalizacijos, vandenį mes taupom. Kasdieną stengiuosi išeiti pasivaikščioti. Judėjimas labai pagerina medžiagų apykaitą. O ypač žiemą jei neini į darbą, tai išskyrus tualetą apskritai galima niekur neiti. Todėl turiu prasimynusi pievose ar sniege kelias trasas kuriomis vaikštau.

Dar… Pamėgau fotografuoti. Taip labiau užčiuopiu pokyčius ir judėjimą. Ir grožį.

Mėgstu anksti keltis, bet kartais leidžiu sau pamiegoti.

Dar labai mėgstu stebėti gyvūnus. Nelabai dažnai juos matome – medžiotojai juos išbaido, bet per šiuos pora metų prisižiūrėjom tikrai daug. O kai pamatau kokią naują rūšį, tai internete susirandu informaciją apie ją ir paskaitau.

Dar mėgstu vaikščioti po mišką. Bet tai rudens ir žiemos praktika, nes pavasarį ir vasarą per daug darbų… ir mašalų.

O darbai pas mus sezoniški ir įvairūs. Pavasarį ruošiam dirvą, sėjam, sodinam, mulčiuojam… Laistom, daiginam. Vasarą prižiūrim. Apie vidurvasarį prasideda atostogos, kai reikia tik kirminus ir sraiges nurinkinėti. Rudenį imam derlių ir ruošiam sėklas. Žiemą – ruošiamės malkas. O be viso to dar būna daug kūrybinių darbų – statybos, amatai, menai, remontai…

Daugiau: http://toltikkontaktai.blogas.lt/

Norėdami rašyti komentarus prisijunkite prie Ekologija.lt bendruomenės Prisujunk su Facebook  
© ekologija.lt, 2012. Visos teisės saugomos. Atsiliepimai, komentarai ir pagalba - pagalba@ekologija.lt