Tapk Ekologija.lt bendruomenės nariu - Prisijunk su Facebook   arba Registruokis

Nuo gydomųjų rodono šaltinių Taigoje, iki upių, pilnų teršalų

Autorius: ekologija.lt
Data: 2012.05.15 12:49

Reitingas:
780/0

Kristina SAGAIDAK

Kalbėdami apie vandenį, dažnai akcentuojame tai, kad vanduo vakarų pasaulyje jau senokai yra tapęs perteklinės visuomenės vartojimo sąlyga. Mes nebejaučiame vandens ir kitų resursų svarbos, jie mūsų gyvenime tampa antrinės reikšmės. Nebekreipiame į juos dėmesio, nors nuo jų labiausiai priklausome. Į šitą ydingą ratą mes papuolame nuo pat mažens.

Paklausykime pasakojimo apie tuos žmones, kurie auga kiek kitokiomis sąlygomis – atšiaurios gamtos apsuptyje. Dr. Donatas Brandišauskas, Aberdeen universiteto Škotijoje doktorantas (taip pat dirbantis VU Kultūrinių bendrijų studijų centre bei Orientalistikos centre ir VDU) Sibiro taigoje praleidęs penkiolika mėnesių, įsitikinęs, kad, norėdamas išgyventi taigoje, turi būti ne tik susigyvenęs su gamtos sąlygomis, bet ir pagarbiai bei atsakingai elgtis.

Kadangi kalbame apie taigą ir tundrą, norėtųsi paklausti, kaip, jūsų nuomone, geografija atsispindi žmogaus mąstyme?

Geografija neatspindi vaizdiniais ar žemėlapiais. Sibiro klajokliai ją suvokia „iš vidaus“, vaikščiodami, jausdami, užuosdami. Kiekvienai vietai pasiekti ‒ turi eiti taku, o takas yra besikeičiančių vietų seka. Žinoti kelią, reiškia žinoti vietų seką. Kiekviena vieta turi savo istoriją, kartais net savo dvasią. Taigi, kraštovaizdis atsiskleidžia žmogui, jam judant per pasaulį.

Jūs – Sibiro ir Užbaikalės vietinių tautų tyrinėtojas. Kaip vertinate šių tautų santykį ir ryšį su aplinka?

Visų pirma, reikia suprasti, kad kalbame apie taigos ir tundros gyventojus, vadinasi, gan atšiauraus klimato kraštovaizdį. Tad tam, kad išgyventum, turi būti gerokai susigyvenęs su tenykšte gamta, žinoti jos dėsnius ir mokėti elgtis pagarbiai. Visa tai ir atsispindi vietinių gyventojų gyvenimo būde bei tradicinėse praktikose. Be to, taigos ar tundros kraštovaizdis yra ir svarbi (ar net svarbiausia) jų kultūrinio identiteto dalis.

Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kaip, jūsų akimis žiūrint, pasireiškia ši pagarba?

Ji pasireiškia, visų pirma, per nevartotojišką santykį su gamta. Pavyzdžiui, yra renkamos vaistažolės, gydymui renkamas ir naudojamas „mumijo“ (substratas, randamas tik aukštai kalnuose esančiose uolienose). Tačiau imdami vaistus iš gamtos, vietiniai gyventojai palieka tam tikrų aukų. Visas tenykštis kraštovaizdis yra gausus resursų. Kalbant apie vandenį, yra šaltinių, kurie naudojami gydymui (pavyzdžiui, vadinamieji Aršan šaltiniai). Buriatijos respublikoje šie šaltiniai saugomi net valstybiniu lygmeniu. Taip pat yra kuriami parkai, nacionaliniai parkai bei šamanistinės ar budistinės-lamaistinės vietos, kurias lanko piligrimai. Vasaromis ten gyvena lamos, atvyksta šamanai atlikti ritualų. Tie šaltiniai gydo ne tik fizines negalias, bet ir nužiūrėjimą ar kitą ligą, vietinių gyventojų laikomą magiška.

O kaip pasireiškia pagarba gyvūnams?

Pavyzdžiui, sumedžiojama visuomet tik kiek, kiek reikia pragyvenimui, niekuomet nemedžiojama pramogai ar sportui. Taip pat svarbu ir dvasinis ryšys su aplinka: darinėjant gyvūną, visą laiką yra aukojama. Išdarinėto gyvūno galva nukreipiama į rytus. Manoma, kad tokiu būdu gyvūnas lengviau prisikels naujam gyvenimui. Jo kaulai ne išmėtomi, o palaidojami arba sudedami kartu – pagal medžio kamieną, ant jo iškilusių šaknų arba pačiame medyje. Tai susiję su tikėjimu, kad gyvūnas prisikels, vėl įgaus kūnišką formą ir sugrįš į žemę. Neretai gyvūno atliekos yra sudedamos į upę.

Tam yra du paaiškinimai. Vienas yra kosmologinis: upė vietinių gyventojų pasaulėžiūroje jungia visatą. Upėmis anapus iškeliauja siela. Kitas, tuo tarpu, praktinis: gerokai sulėtinamas irimo procesas, neprišaukiami plėšrūnai. Taip pat visuomet yra vaišinamos dvasios, šitaip vyksta mainai su aplinka.

O žiūrint iš šiuolaikinės ekologijos perspektyvos – pavasarį nežudomos nėščios elnės. Kita vertus, kartais pagarba aplinkai pasireiškia ir socialiniais aspektais – pavyzdžiui, viskuo turi dalintis. Sumedžiojus briedį, juo sotinasi apie 30 žmonių grupė, tad natūralu, kad nesusidaro perteklinis vartojimas. Tikima, kad jei nesidalinsi grobiu ir būsi godus – tave tiesiog apleis sėkmė.

Ugnis – ko gero labiausiai šių tautų gerbiamas ir saugomas elementas. Suprantama, juk tai yra ganėtinai atšiauraus klimato zona. Tačiau kokią vietą jų buityje užima vanduo? Minėjote gydymą...

Žinoma, žvejyba – svarbus tautų, gyvenančių prie vandens telkinių, ypač sėslių tautų pragyvenimo šaltinis. Tačiau reikia suvokti, kad Sibiras šiandien nėra nepaliestos gamtos vieta, ji yra smarkiai industrializuota. Daugybė kasyklų, dujotiekių ir naftotiekių gerokai keičia įprastinį vaizdą. Kintant klimatui, taip pat labai gausiai dega miškai, o dabar pradeda degti jau net ir tundrinis kraštovaizdis. Ne tik nuo savaiminės ugnies dega, bet ir nuo gyventojų, kurie atvyksta dirbti į tas kasyklas: jų santykis su gamta kitoks – jie bet kur mėto cigaretes, jie nemoka prižiūrėti laužų. Upės taip pat yra užterštos, o juk dauguma kaimų yra įsikūrę prie upių. Juk ten šulinių neišsikasi – ten amžino įšalo žemė. Nenustebčiau, jei vėžinių susirgimų proveržiai taip pat su tuo susiję. Tungokočenas, kuriame praleidau nemažai laiko, yra netoli raketinės bazės. Neretai raketos pataiko būtent į upės baseino teritoriją, išsilieja daugybė neaiškios kilmės chemikalų... Vietiniai gyventojai nuolatos jaučiasi nuodijami.

Taigoj, kalnų perėjose, yra vandens kaupyklos, iš kurių visuomet gali atsigerti, tos vietos būna pažymėtos. Klajoklių šiuo metu taigoje yra mažai, tad ir tokių komunikacinių ženklų paliekama vis mažiau. Bet anksčiau tos vietos visuomet būdavo žymimos – kitai migruojančių žmonių grupei. Statant BAM‘ą (Baikalo-Amūro magistralę), evenkai naudojo elnius nešuliams gabenti, pavyzdžiui, geologų įrangai gabenti. Jie keliaudavo tūkstančius kilometrų, todėl tas geriamojo vandens kaupyklų žymėjimas vėlgi pasidarė labai svarbus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vandens skalė yra plati: nuo gydomųjų rodono šaltinių taigoje iki užterštų upių.

Plačiau: http://www.ozonas.lt/uploads/block26/Ozonas_Nr1_2012_43.pdf

Norėdami rašyti komentarus prisijunkite prie Ekologija.lt bendruomenės Prisujunk su Facebook  
© ekologija.lt, 2012. Visos teisės saugomos. Atsiliepimai, komentarai ir pagalba - pagalba@ekologija.lt